© Artuma, 2012 Nr.5

Vygantas MALINAUSKAS

Santuoka – teisė ir prigimtis

Seime ir visuomenėje vykstant diskusijai apie šeimos sampratą bei reikalą keisti Lietuvos Respublikos Konstituciją, pasigirdo balsų, kad nereikėtų „suplakti“ teisinių ir prigimtinių dalykų: t. y.  santuokos, kuri, kai kurių manymu, yra teisinis institutas, ir tėvystės bei motinystės, kuri kyla iš prigimties. Nors Konstitucijoje yra kalbama apie prigimtines teises bei laisves, apie jas užsimenama ir viename kitame įstatyme, iki dabar prigimtinės teisės samprata Lietuvos teisinės minties nėra plačiau išplėtota ir diskutuojama.

Lietuvoje iki šiol nėra daug teisininkų, kurie giliau suvoktų, kas yra prigimtinė teisė. Manau, pagrindinė priežastis – nuo sovietmečio inertiškai teisininkus rengiančiose mokyklose tebedėstoma prigimtinės teisės karikatūra. Taip pat teisiniame mąstyme gaji samprata, jog teisė yra tik tai, kas parašyta įstatymuose. Prigimtinė teisė dažnai tapatinama tik su žmogaus teisėmis, kurias jis įgyja gimdamas. Tačiau toks siauras požiūris neatskleidžia, nei kas iš tiesų yra prigimtinė teisė, nei kas yra žmogaus prigimtis.

Tuo tarpu žmogaus prigimtis yra ne tai, kuo jis gimsta, bet tai, kuo jis gali tapti (jei gyvens pagal prigimtį). Prigimtinė teisė kaip tik ir stengiasi apsaugoti ir užtikrinti tvarką visuomenėje, kuri įgalintų žmogų gyventi ir vystytis pagal savo prigimtį. Pasakymu, kad siūlomas Konstitucijos keitimo variantas suplaka teisinius ir prigimtinius dalykus, lyg peršama mintis, jog Konstitucija turi kalbėti ne apie prigimtinius, bet tik apie teisinius dalykus. Tačiau iš tiesų Konstitucijoje yra minima daug dalykų, kurie priskirtini prie žmogaus prigimties sferos ir kurie yra saugomi Konstitucijos, pavyzdžiui: asmuo, orumas, nuosavybė ir t. t. Nuosavybė yra prigimtinė teisė ne todėl, kad žmogus gimsta kažką turėdamas, o todėl, kad, neturėdamas jokios nuosavybės, negalėtų gyventi savo prigimtį atitinkančio gyvenimo.

Ar santuoka yra prigimtinis, ar teisinis institutas? Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodo tekstų, skleidžiančių mitą, kad santuoką kaip viešą šeimos kūrimo institutą XII a. sugalvojo Katalikų Bažnyčia. Lyg vestuvių nebūtų buvę senovės Judėjoje, Romoje, Graikijoje, Japonijoje ar net pagoniškoje Lietuvoje. Santuoka yra prigimtinė institucija ne todėl, kad ją palaikanti Bažnyčia vadovaujasi prigimtine teise, o todėl, kad vyro ir moters santuoka atitinka kiekvieno vaiko prigimtinį poreikį turėti vienas kitam įsipareigojusius tėtį ir mamą. Kad tai suprastum, visai nebūtina būti kataliku ir tikinčiu. Todėl nesuvokiamas pasakymas, kad santuoka yra teisinis dalykas, o tėvystė ir motinystė – prigimtinis. Kaip ir nesusipratimas yra teigti, jog prigimtinę teisę pripažįsta ir ja vadovaujasi tik religingi žmonės.

Na, o jei kam įdomi Bažnyčios nuomonė dėl to, ar santuoka yra teisinis ar prigimtinis dalykas ir ar tik krikščionims skirtas šis institutas, galime žvilgtelėti į Katalikų Bažnyčios katekizmo 1603 paragrafą: „Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje. Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios institucijos orumas ne visur vienodai aiškiai matomas, vis dėlto visose kultūrose daugiau ar mažiau suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes ‘paskiro asmens ir žmonių bei krikščionių visuomenės gerovė yra itin glaudžiai susijusi su sutuoktinių ir šeimos bendruomenės klestėjimu’.“

Siūlomas LR Konstitucijos 38 straipsnio keitimo variantas, kalbantis ir apie santuoką kaip šeimos kūrimo pagrindą, ir apie tėvystę bei motinystę, iš kurių kyla šeimos ryšiai, nesuplaka teisinių ir prigimtinių dalykų, bet stengiasi apsaugoti šeimos prigimtinę struktūrą – tą, kuri sukuria geriausią aplinką kiekvienam vaikui augti ir vystytis pagal savo prigimtį.

LR Konstitucijos 38 straipsnį dabar siūloma pakeisti, papildyti ir išdėstyti taip:
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Šeima sukuriama sudarius santuoką.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės.
Valstybė saugo ir globoja santuoką, šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.
Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.
Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.